“Thirsty Suitors” ir “Venba”: Kočėlu sprendžiamos šeimos problemos
“Thirsty Suitors” ir “Venba”: Kočėlu sprendžiamos šeimos problemos
Kodėl verta paragauti mažesnių žaidimų ir dar įdėti kelis namiškiams.
Nesiaukit, nesiaukit. Sėskit prie stalo, tuoj atgaivinsim jūsų išvargusius mieščioniškus skrandžius. Patieksiu jums viliojančiais prieskoniais užkeptą indie žaidimų blėką — 2023-aisiais išleistus naratyvinius nuotykius “Thirsty Suitors” ir “Venba”. Galbūt matėte juos kukliai sėdint Game Awards ar BAFTA ložėse tarp išpampusiųjų AAA industrijos nominantų. O galbūt komforto zonos velniūkštis jums pašnibždėjo, kad kažkoks ten menas, ne geimai net. Ar tikrai? Iškelkime pirmą konfliktą prie stalo.
Abu šie žaidimai jau pelnytai pripažinti už kūrybišką naratyvo dizainą. Jie gliaudo temas apie šeimos tradicijas, kartų skirtumus ir lūkesčius, bei emigrantų iššūkius gludinant savo identitetą. Čia slypi toks 2-in-1 patiekalas: susipažįstame su specifinėmis Pietų Azijos kultūromis, bet išgyvename universalias emocijas dėl panašių žmogiškų problemų. Visiems kartais būna nejauku socializuotis, užduoti ir išsisukinėti nuo nepatogių klausimų. Todėl mėgstame ritualus. Todėl gaminame ir valgome kartu. Ir todėl “Venba” bei “Thirsty Suitors” pasakoja asmeniškas istorijas per maisto gaminimo žaismą. Tad dėkitės, bandom paskanauti, dėkitės.
“VENBA” — Šaknys karčios, šaknys saldžios
Atsiduriu tamilų šeimos namuose, kurie kadaise emigravo į Kanadą vardan galimybių ir geresnės ateities. Deja, svetimoje kultūroje vienišumas aplanko dažniau nei pažadėtasis darbo pasiūlymas. Tad Venba mėgina prisiminti savo šaknis gamindama indiškus patiekalus pagal mamos receptų knygą. O ši — laiko ir skysčių sutaršyta, trūksta dalies instrukcijų, taigi reikia spręsti kulinarines puzles. Vis eksperimentuoju ir prideginu kažką, kol pavyksta tiksliai atkurti šeimos paveldą. Tik per skonius Venba ir Paavalanas gali kažkaip grįžti namo. Su šiuo sentimentu susitapatins kiekvienas per pilnatį kaukiantis močiutės cepelinų.
Tačiau poros sūnus Kavinas jau apžavėtas picų bei Cartoon Network, o ir šiaip draugai gi vadina Kevinu. Dar mažą vaikėzą žaidimo forma galima sudominti tamilų patiekalais ar kalba. Tačiau vos digimonizavęsis į paauglį, Kavinas atstumia mamos meilę puode ir tėškia, kad jis nebenori smirdėti kaip Indija, o tiesiog siekia būti normalus. Žaidimas mane pritvojo dar viena mamiško liūdesio banga, kai ilgai gaminau pilną stalą patiekalų, o nedėkingasis ir vėl neatvyko aplankyti. Yra gi projekčiukų, tiktokiukų, identiteto paieškų reikaliukų. Abi puses supranti, bet dėl abiejų pusių vienodai skauda. Detalesnį siužetą ir Kavino atvedimą į protą skatinu patirti jums patiems.
Gardu tai, kaip maisto gamybos žaismas evoliucionuoja su naratyvu. Šeimos receptų knyga tampa įslaptintu šifru Kavinui, kuris jau apleidęs tamilų kalbą. Jei Venba buvo mūsų tiltas tarp kultūrų ir supratimo, tai Kavinas jau yra “kitas” (“the other”), atitolęs panašiai kaip vakarietis žaidėjas. Tad belieka remtis paveikslėliais, klaidingais vertimais, ir prideginti dar daugiau puodų. Laimei, kvapai pamažu grąžina prisiminimus ir perspektyvą, kuri leidžia Kavinui grįžti prie šaknų ir jau nuostabiai kvepiančių namų šalia Venbos. Ašarą išspaudžiau, tikrai. Gaila, kad patirtis trunka vos valandą, nes kūrėjai paskubomis bando paliesti ir netekties temą, rasizmą, “egzotiškų” kultūrų komodifikaciją ir pan. Bet džiugu, kad eterio karaliumi išlieka maistas.
O gardžiausia — tiesiog žaisti su nepažįstamais receptais ir įranga, pasinerti į kitą kultūrą. Kūrėjams nuoširdžiai rūpėjo papasakoti savo kultūros naratyvus net per garso dizainą. Kiekvieno prieskonio unikalus čirškėjimas aliejuje, specifinio dangčio žvangėjimas — viskas žaidime įrašyta autentiškai. Smegenyse tiesiog kuriasi spalvingi skoniai. O iš seno radijo sklindančios tamilų dainos papildo žaidimą tokia tolimai nostalgiška šeimyniška atmosfera. Dar nepasisotinote? Tai servuoju, kad įveikti receptai atsirakina ir išsamioje knygoje, tad “Venba” Game+ galėsite žaisti ir savo virtuvėje.
“THIRSTY SUITORS” — Perfekcionizmo kartos kartais klysta
Šis žaidimas yra tiesiog unikali degustacinė žanrų vakarienė. Tai — kūrybingomis kovos mechanikomis įdarytas “išsiskyrimų simuliatorius”, pagardintas Tony Hawk’išku riedlenčių žaismu bei dinamišku maisto gaminimu. Maištingoji Jala grįžta namo į mažą miestelį, kuriame jai tenka daug kautis. Prieš buvusias meiles, skeiterių kultą, giminių lūkesčius, moteriškumo apibrėžimus Pietų Azijos emigrantų šeimoje, na ir savo kompleksus. Čia papasakosiu tik apie maistinę “Thirsty Suitors” sudėtį, o kitą linkiu išmėginti patiems.
Jalos tėvai pakaitomis stoja prie stalviršio mokyti mane šeimos receptų. Gamindama turiu laiku paspausti reikiamus mygtukus (vadinamuosius QTE), tad žaismas labai ritmingas. Bet svarbiausia — sužavėti vyresniąją kartą savo pastangomis, gauti jų Patvirtinimą (Approval) ir kuo geresnį patiekalo įvertinimą. Tiksliai judant virtuvėje, užkuriame Karštį (Heat), kuriuo galime atlikti super triukus ar papirkti tėvus komplimentais vardan Patvirtinimo. Jaunimėlis nėra beviltiškas, bandau įrodyti vėl ir vėl.
Labai noriu pailiustruoti bendrą žaidimo vaibą šia ištrauka:
Virtuvėje sijojame ir pokalbius apie Jalos šeimos tradicijas, įsitikinimus, užslėptas nuoskaudas ir vėlgi — nepatogų pereinamąjį kartų pokytį. Žaidimo personažai parašyti charakteringai ir šmaikščiai, tad pokalbiai neprailgsta. Jalos mama nesimėto pagyrimais, nors jau ir norėtų, tad pralaužti jos griežto perfekcionizmo skydą bus iššūkis. Laimei, atlaidesnis tėtis padrąsins, pasidalins tėvukiškais juokeliais ar jaunystės istorijomis. Tokiu naratyvo kontrastu kūrėjai puikiai pabrėžia skirtingą lūkesčių naštą savo kultūroje. Nors lažinuosi, kad tobulumo ir lyginimosi lenktynėse save atpažinsime ir mes, lietuvės. O maisto gamybos ritualas tik padeda išplauti skaudulius paviršiun.
Galiausiai, vyšnia ant torto — finalinis bosas, matriarchato viršūnė, visus paniškai namus tvarkyti verčianti — Alfa Močiutė! Jalai tenka nugalėti senuosius kanonus ir sukurti naują, emociškai sveikesnę terpę savo giminės tradicijomis augti. Ar minėjau, kad pagamintas maistas duoda bonusų kovoje ne tik prieš kerštingus buvusiuosius, bet ir prieš Močiutės nuostatas? O susitaikę, galime jiems iškepti ir nostalgiškai simbolinių patiekalų, primenančių senus gerus laikus. Gi maistas — geriausias vaistas sužeistai širdelei gydyti. Ir tik išgydę traumas galime priimti naujas tradicijas.
Ar aš jau soti?
Nea. Bet man ramu. Nes žaidimų kūrėjai bręsta ir tokių naratyvinių kūrinių bus vis daugiau. Tėviškiems iššūkiams iliustruoti pamatą jau supylė Joel (“The Last of Us”), Kratos (vėlyvieji “God of War”) ir kiti šaunūs pikseliniai tėvukai. Kiek kantriau palauksime, kol mamos/dukros santykių istorijos nebus tik indie kūrėjų reikalas ar kažkoks ten menas.
O Lietuvoje gausu jūsų pačių generuojamų naratyvų apie kartų nesusipratimus, šventinius stalus, ir poliarizuojančius pokalbius prie maisto. Tai gal kitoms Kalėdoms, vietoj sarkastiško įrašo threadsuose, perkelkim tas istorijas į lietuvišką žaidimą? O jei visgi taip nejauku… Tai bent nenustokim kalbėtis ir žaisti su maistu, ne tik vardan Michelino. Visa kita ateis.
“Venba” ir “Thirsty Suitors” lengvai išmėginsite XBOX/PC Game Pass.
Ačiū, kad domiesi mano raštais apie žaidimų raštus!
Palikti man arbatpinigių galima čia: